Neuromokslininkai teigia, jog teiginys, kad žmogus išnaudoja tik 10 procentų savo smagenų tėra mitas. Mokymosi stiliai, pagrįsti vizualiniu, verbaliniu (garsiniu) ir kinestetiniu (lietimo), taip pat nėra pagrįsti kaip efektyvūs, tačiau dažnai taikomi kaip mokymosi metodika.
Kalbant apie ugdymą, pagrindinės neuromokslų kryptys yra raštingumas bei matematika, o neuromoklsininkų tikslas – paruošti mokytojams medžiagą taip, kad ją įsisavinę galėtų sėkmingai taikyti darbinėje praktikoje, tai yra, kiekvienam mokiniui pagal jo gebėjimus skirti užduotis bei motyvuoti mokytis.
Dar vienas mitas- jog vienu metu galima dirbti daug darbų – “multitaskinti”, iš tiesų vienu metu dirbame tik vieną darbą, peršokdami prie kito, trečio. Vieną akimirką dviejų skirtingų užduočių smegenys savarankiškai neapdoroja, vyksta “šokinėjiams” prie jų, ko rezultate labai mažinamas smegenų aktyvumas.
Smegenys yra plastiškas organizmas, tai reiškia jog gali prisitaikyti dirbti po traumų, kurti naujas neuronų jungtis. Pvz. netekęs regėjimo žmogus tampa jautresnės uoslės, geresnės klausos ar atranda kitų pojūčių jautrumą, nes smegenų centras atsakingas už regėjimą ima formuoti naujas neuronų jungtis. Bet kuriuo atveju reabilitacija po traumų yra ilga ir sudėtinga, nes šiam procesui reikia laiko.
Smegenys yra milžiniškas informacijso saugojimo sandėlys, tačiau turi savybę trinti nebeaktualią informaciją ar prislopinti ilgai nenaudotsu įgūdžius. Kas nutiktų, jei visada viską prisimintume ir jas išnaudotume kone šimtu procentų? Nors tikrasis smegenų pajėgumas nėra žinomas, tačiau maždaug apskaičiuota, jog juose gali būti kaupiama milijonai gigabaitų duomenų – maždaug tiek informacijos kiek per 300 metų parodytų televizija.
Yra išsiaiškinta, kad atmintis smegenyse taip pat užima vietos: kuo ryškesnis prisiminimas – tuo daugiau. Pamirštas prisiminimas atlaisvina vietą naujiems. Atsiminimai tarsi užrakinami tarp milijardų neuronų ryšių, vadinamų sinapsėmis. Atsiminimai sukuriami, kai specifiniuose takuose tarp neuronų yra atkuriami ir iš naujo tam tikroje sekoje aktyvuojami ryšiai, kuriuose leidžiama pakartotinai įrašyti informaciją ir pastarąją bus galima bet kada atkartoti.
Yra žinomi du metodai, kuriais gali pasinaudoti smegenys, formuodamos ryšius tarp neuronų ir taip kurdamos atmintį: cheminė ir elektrinė sinapsė, kurie abu gali būti naudojami atminimo formavimui. Paprastai elektrinės sinapsės naudojamos sistemose, kuriose reikia greito reagavimo, pavyzdžiui: instinktuose ir gynyboje, o cheminės sinapsės yra naudojamos tada, kai informacijos perdavimo greitis nėra ypatingai svarbus. Tačiau jei kažką siektume išmokti vienu metu, šios informacijos momentinis perdavimas pareikalautų praktiškai vien elektrinės sinapsės.
Jei smegenys iškart apkraunamos dideliu informacijos kiekiu, tuomet atsirenka kurią pasilikti, o ką ištrinti. Tad jei smegenys iškart suteiktų ne tam momentui reikalingą, o visą informaciją, tada tegalėtų išnaudoti minutės prisiminimus, o kitką ištrintų.
Jeigu norėtume viską išmokti vienu kartu bei viską žinoti kas nutiko praeityje ir kas dar visiems nutiks ateityje, atsakymas veda link absurdiškumo ir tuo pačiu filosofijos, nes pati sąvoka žmogus nebetenka prasmės.
Teoriniu atveju, suteikus galimybę žmogui žinoti viską smegenims poveikis būtų didžiulis – nuo staigaus sprogimo iki juodosios skylės susidarymo. Na o jeigu daroma prielaida, kad smegenys su tuo susitvarkytų, tada vienu metu būtų sukuriama tiek sinapsių, kad smegenys pereitų į chaosą.
Prisiminimai yra vienintelis būdas, kuris leidžia žmonėms suvokti laiką. Kuo daugiau sukuriama prisiminimų, tuo atrodo ilgesnis laikas būna praėjęs. Štai kodėl valanda besimokant atrodo žymiai ilgesnė, nei žiūrinėjat internete vaizdo įrašus.
Jei žmogaus smegenys staiga gautų visą informaciją, jos tiesiog sustingtų amžinybės akimirkoje, net jei aplinkiniai galėtų visą įvykį nupasakoti nuo pradžios iki pabaigos. Be to, bandymas įgyti informaciją per tam tikrą laiką sukeltų fizinių poveikių, kurie greičiausiai nužudytų žmogų dar iki to momento, kol galbūt baigtųsi toji amžinybės akimirka.
Žmogaus smegenyse yra daug fizinių apribojimų ir bandymas peržengti proto ribas būtų pražūtingas.